(vertimas iš vokiečių kalbos)

Meilė yra gana keistas dalykas,
kiekvienas ją laikom savo nuosavybe,
tačiau tik darnume ir sąskambyje ji iš tikrųjų pavyksta,
o ne tuomet, kai kiekvienas nori savo meilę išskirtinai parodyt.

Meilės žodžiai ir veiksmai nežino jokių draudimų,
jie išplaukia iš mūsų jausmų ir yra be ribų,
čia juokaujama, kvatojama, kartais akimirksniu verkiama,
darniai klojamas kelias nuostabiaubiausiais meilės vainikais.

Vargas tam, kas mano, tik jis esąs meilė,
mato tik savąjį aš ir kito kaltes,
tuomet ilgą laiką mažai būna džiaugsmo, ramybės,
ir kažkur yra meilės kantrybės riba.

Tai nuodai, o taip pat ir mirtis, prasideda priekaištai,
kiek  visko vienas kitam padarėme.
Tai reiškia, su meilės jausmais kaip su šiukšlėm elgiamės,
ir tumet nėra pažangos apskritai nei meilėje, nei laimėje.

Ar yra pasitikėjimas, kai manoma, kad privalom išvardyti
visą tai, kas gyvenimo meilėje ir taip savaime suprantama.
Tam, kuris minimas, atimamas bet koks žnojimas,
o taip pat sugebėjimas, kad jis jau seniai kažko pasigenda.

Bet pasakykit, ar tai meilė, kurią tik vienas sau pasirenka,
o kitas visišku netikėliu laikomas,
kito poelgiai iš viso neskaičiuojami?
Tuomet tai negali būti tikroji didžioji meilė!

Nėra gražu, kai mūsų geresnis žinojimas
tokias abejonės ir blogas nuotaikas vis labiau žarsto,
be meilės bei kito pasitikėjimo manome lengvai išsiverstume,
tik save meilės dėmesio centru išsirinkdami.

Nuostabu gali būti ir visuomet didybės suteikia,
kai dvi širdys harmonijoje ir sąskambyje supasi,
kartu išgyvenant džiaugsmą, laimę, taip pat kai kurias kančias,
ir šalia viso to visada nugali tik bendri meilės jausmai.

Ne visuomet yra sekmadieniai ir tik žėrinti šviesa,
gyvenime būna daug gražaus, bet taip pat šešėlių ir kančios,
bet tikra meile niekada nepalūžta,
juo labiau nuo tokių dalykų, kurių galima išvengti.
(P.K)