(vertimas iš vokiečių kalbos)

Mano širdis geidžia ir ilgisi tik tavęs,
tave, mylimasis, man didžiausia laimė matyti,
aš jaučiuosi naujai gimusi su tavimi,
mūsų širdys viena kitą ir be žodžių gerai supranta.

Kiekvieną dieną, kai tu, mielasis pas mane esi,
pranyksta kasdienių rūpesčių kančia,
ir kiekviena naktis man ne tokia tamsi,
nes ją apšviečia mūsų meilės spindinti šviesa.

Į drugelį panaši mūsų meilė,
kai jis plazdėdama virš gražiausių gėlių skraido,
lygiai taip pat, kaip pievos pavasariniais žiedais pakvimpa,
 jausmų jūra mūsų sielose pabunda.

Mes atveriam kasdien šiai meilės laimei,
noriai ir mėgaudamiesi, širdį ir sielą,
 ji mus vis labiau žavi savo puošnumu,
apglėbia mūsų kūnus saldžiu meilės skausmu.

Meilė yra mūsų dalis, ji yra mūsų turtas,
kaip toli tu, mylimasis, nuo manęs esi,
kas gali pasiglemžti tai, kas, kaip tvirta uola,
dvi mylinčias širdis apjuosia.

Ji yra mūsų džiaugsmas, panašus į vaivorykštės švytėjimą,
nors jos grožis neamžinas, dangų greitai palieka,
ir jeigu pasaulyje viskas svyruoja, griūva ir dūžta,
šis nuostabiausias jausmas amžinas, meilė lieka tvirta.

Ji alsuoja laime ir džiaugsmu iš gilios krūtinės,
mūsų širdžių brangenybė, tokia švelni ir nuostabi.
Meilė yra muzika ant mūsų lūpų, dvasinis penas,
mums ištikima, mūsų vienatvėj niekuomet nepalieka.
(G.M.)